Kaziuko mugė ir amatai
Kovo 4-ąją minima Lietuvos globėjo šventojo Kazimiero diena sutampa su pavasario pradžia bei krikščionių minima Gavėnia. Tai intensyvesnio krikščionių pasninko, maldos, atgailos ir gerų darbų laikotarpis prieš Velykas.
Gavėnia prasideda Pelenų diena ir tikintieji stengiasi maitintis paprasčiau, kad sutaupytus už maistą pinigus galima būtų paaukoti stokojantiems, taip pat stengiamasi vengti didesnių pasilinksminimų.
Išimtis yra Šv. Kazimierui paminėti diena už jo pamaldumą, ir atjautą ligoniams bei vargšams. Kaziuko mugės ir amatai tapo linksma pramoga Vilniaus mieste, kai 1636 metais buvo įrengta puošni barokinė koplyčia, skirta karalaičiui šv. Kazimierui ir su didingomis iškilmėmis į ją perkelti šventojo palaikai.
Popiežius Urbonas VIII tais pačiais metais paskelbė Kazimierą Lietuvos dangiškuoju globėju.
„Vaivorykštės” darželio Kaziuko mugėje apsilankė visi: apsiavę ir basi, ir maži, ir dideli. Skambėjo linksmi šokių bei dainų posmai, sukosi „malūnai” ir liaudiški žaidimų rateliai. Vaikai spėliojo, kokie batai geresni – „čeverykai” ar šiaudų.
Stebėjo audimų raštus juostose ir „abrūsuose”. Išgirdo apie kalvystės amatą, medžio drožybą, apžiūrėjo molio, stiklo, keramikos, vaško ir gintarinius dirbinius. O kokia gi mugė be vaišių?
Šeimininkių – „gaspadinių” būta sumanių, nes salėje ant staliukų puikavosi kvepiantys pyragai, spalvingi keksiukai, vafliukai su gardžiom uogom, sausainiai, saldainiai, „čirviniai” blynai ir kiti gardumynai. Ir mes ten buvom, visko ragavom ir pavasario miške rastais baravykais pasidalinom!
Mokytojos R. Grakauskienė, D. Jovaišienė, R. Birbalienė ir meninio ugdymo mokytoja R. Žukauskienė
